Garbė Jėzui Kristui!
I. Nuoširdžiai dėkoju už Jūsų gražų laišką ir už šventas Kalėdų sveikinimus. Tegul Dievo Kūdikis Jėzus, gimęs Betliejuje mūsų išganymui, apdovanoja Jus gausiomis malonėmis ir gausiai palaimina Jus bei visus Jūsų artimuosius.
Jūsų klausimas liečia pačią krikščioniškosios vilties širdį ir dažnai iškyla tarp sielų, trokštančių gyventi budriame laukime Viešpaties. Leiskite man atsakyti su tuo atsargumu, kurį visuomet mokė Katalikų Bažnyčia šiais klausimais.
1. Niekas nežino dienos ir valandos
Mūsų Viešpats tai aiškiai pasakė:
„O tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik vienas Tėvas.“ (Mt 24, 36)
Bažnyčia visada pasmerkė tuos, kurie bandė nustatyti tikslią Kristaus grįžimo datą. Bet kokie kalendoriniai spėliojimai būtų įžūlūs ir priešingi Evangelijai.
2. Ženklai, kurie turi įvykti
Vis dėlto Viešpats ir Apaštalai atskleidė ženklus, kurie turi būti prieš arba kartu su Jo šlovingu atėjimu (plg. Mt 24; 2 Tes 2; Apr). Tarp jų:
– karai ir neramumai tarp tautų;
– badas, maras ir žemės drebėjimai;
– Evangelijos skelbimas visame pasaulyje;
– didelis visuotinis atsivertimas (2 Tes 2, 3);
– „nuodėmės žmogaus“ (Antikristo) pasirodymas;
– smurtinis Bažnyčios persekiojimas;
– autentiško kulto atkūrimas po tamsos laikotarpio.
Šiandien matome precedento neturintį visuotinio atsivertimo laikotarpį, gilią krizę toje, kas nuo XX a. vidurio prisistato kaip Bažnyčia, drausmės atsipalaidavimą, šventų kanonų paniekinimą ir klaidų plačią sklaidą. Šios kančios atitinka laiką, kai tikroji Bažnyčia patiria vargą, dykumą, pažeminimą ir skurdą, kaip tai aprašė kai kurie Bažnyčios patvirtinti teologai, remdamiesi Apreiškimo knyga. Dievas leidžia šias negandas, kad išvalytų Savo Sužadėtinę ir atskirtų kviečius nuo pelų.
3. „Paskutiniai laikai“
Plačia prasme mes esame paskutiniuose laikuose nuo Viešpaties Įžengimo į dangų (plg. Apd 2, 17; Žyd 1, 2; 1 Jn 2, 18). Ar Kristaus grįžimas yra artimas, ar dar tolimas – Bažnyčia mums neduoda absoliutaus tikrumo. Galimas dalykas, kad jis įvyks mūsų gyvenimo metu; taip pat galimas dalykas, kad jis bus skirtas būsimoms kartoms.
4. Ką turime daryti?
Užuot spėlioję laiką, Viešpats įsako: „Budėkite tad ir visuomet melskitės, kad būtumėte verti išvengti viso to, kas turi įvykti, ir atsistoti prieš Žmogaus Sūnų.“ (Lk 21, 36)
Konkrečiai:
– Išlikite ištikimi visai katalikiškai tikėjimui, kaip jis buvo mokomas be jokio pakitimo iki moderniosios krizės;
– Lankykite šventąsias Tradicines Mišias ir sakramentus pagal senąjį ritualą;
– Praktikuokite atgailą, kasdien melskitės rožančių, skaitykite šventąsias Evangelijas;
– Gyvenkite malonės būsenoje, atsiskirkite nuo pasaulio ir jo tuštybių;
– Atminkite, kad mūsų asmeninė „paskutinė diena“ yra mirties diena: visada būkime pasirengę.
Ar mūsų karta Jį pamatys? Mes negalime to tvirtinti. Svarbiausia – kasdienė ištikimybė. Viešpats nepalieka Savo Bažnyčios: Jis pažadėjo, kad pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 18), net ir pačiais tamsiausiais laikais.
Raginu Jus nesikankinti spėlionėmis, o padidinti savo uolumą. Pasitikėkime Švenčiausiąja Mergele Marija, kuri sutraiškys gyvatės galvą.
Užtikrinu Jus savo maldomis, ypač prie šventojo altoriaus.
Tegul Kūdikis Jėzus, Mergelė Marija ir šventasis Juozapas Jus saugo ir stiprina.
II. Leiskite man paaiškinti, su deramu atsargumu, kurį reikalauja šios materijos, mokymą garbingojo „Bartholomėjaus Holzhauserio” (1613–1658) jo komentare apie šventojo Jono Apreiškimą, pavadintą „Interpretatio in Apocalypsin”.
Šis šventas vokiečių kunigas, Bažnyčios paskelbtas garbinguoju, Bažnyčios kovojančios istoriją padalija į „septynias laikotarpius” ar amžius, atitinkančius septynias Azijos Bažnyčias, minimas Apreiškimo 2 ir 3 skyriuose, septynias Kūrimosi dienas, septynias Šventosios Dvasios dovanas ir kitus biblines septynerius. Šis padalijimas yra privati interpretacija, labai vertinama daugelio katalikų teologų, bet ne dogmatiškai apibrėžta ; ji padeda suprasti laikus, kuriuos išgyvename.
Trumpai štai šie septyni amžiai :
1. Pirmasis amžius (status seminativus) : nuo Apaštalų iki pirmųjų persekiojimų (Efezo Bažnyčia).
2. Antrasis amžius (status irrigativus) : kankinių laikai, nuo Nerono iki Konstantino (Smyrnos Bažnyčia).
3. Trečiasis amžius (status illuminativus) : apšvietimas, nuo Konstantino iki Karolio Didžiojo (Pergamo Bažnyčia).
4. Ketvirtasis amžius (status pacificus) : taika ir vaisingumas, nuo Viduramžių iki Reformacijos (Tiatyrų Bažnyčia).
5. Penktasis amžius (status afflictionis et purgativus) : kančios, nuniokojimo, pažeminimo ir skurdo laikai Bažnyčiai, prasidėjęs nuo Liuterio ir popiežiaus Leono X (apie 1520 m.), atitinkantis Sardžio Bažnyčią (Apreiškimas 3, 1–6).
6. Šeštasis amžius (status consolationis) : didelė paguoda, visuotinė taika, Bažnyčios triumfas po švento popiežiaus ir didžio monarcho vadovavimo, iki Antikristo gimimo (Filadelfijos Bažnyčia).
7. Septintasis amžius (status desolationis) : galutinis nuniokojimas, Antikristo viešpatavimas iki pasaulio pabaigos (Laodikėjos Bažnyčia).
Pagal šią interpretaciją, „mes šiuo metu esame penktojo amžiaus pabaigoje”, kančios amžiuje. Garbingasis Holzhauseris jį apibūdina taip : Bažnyčios neramumų, nuniokojimo, pažeminimo ir skurdo būsena ; ji engiama eretikų, niekina blogi katalikai, apiplėšiama mokesčiais ir plėšimais ; ekleziastinė drausmė sušvelninta, kanonai niekinami, ir siaučia didelė apostazė. Šis laikas yra valantis : Dievas leidžia šias išmėginimus, kad apvalytų Savo Bažnyčią ir atskirtų gerus grūdus nuo pelų.
Šis laikotarpis, prasidėjęs XVI amžiuje su protestantų Reformacija, pablogėjo XX amžiuje per modernistų krizę ir klaidas, platinamas net matomoje Bažnyčioje. Šiandien matome šių ženklų išsipildymą : visuotinę apostazę, tradicinės doktrinos išpažinėjų persekiojimą, tikėjimo aptemdymą. Bet tai dar nėra pasaulio pabaiga ar Antikristo viešpatavimas (septintasis amžius).
Garbingasis Holzhauseris pranašauja, kad šis penktasis laikotarpis baigsis dievišku baudimu, po kurio ateis šventas popiežius ir galingas katalikų monarchas, kurie pradės šeštąjį amžių : didelės paguodos laikai, kai visos tautos sugrįš į katalikų tikėjimo vienybę, kunigystė suklestės, ir Bažnyčia patirs nepalyginamą triumfą.
Šios privačios pranašystės neatleidžia mūsų nuo evangeliško budrumo : „Budėkite ir melskitės, nes nežinote nei dienos, nei valandos“ (Mato 25, 13). Jos veikiau kviečia į nepajudinamą ištikimybę integraliai katalikų doktrinai, atgailai, rožinio maldai ir ištvermei tikroje Mišiose bei tradiciniuose sakramentuose.
Tegul Viešpats Jus stiprina šiais sunkiais laikais, o Švenčiausioji Mergelė Marija, Nuodėmklių Prieglobstis, laiko Jus po Savo apsiaustu.
III. Leiskite man paaiškinti šią svarbią tiesą su deramu atsargumu ir ištikimybe katalikų doktrinai, kurią Bažnyčia perdavė iki XX amžiaus sutrikimų. Pats Viešpats Jėzus Kristus mus mokė, kad niekas nežino Jo šlovingojo sugrįžimo dienos ar valandos ir laikų pabaigos:
„O tos dienos ir valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik vienas Tėvas.“ (Mato 24, 36)
Šis visiškas nežinojimas yra tikėjimo dogma: niekas negali pretenduoti nustatyti datą ar tiksliai atspėti momentą, nes tai būtų išdidumas, prieštaraujantis Evangelijai.
Tačiau keli Bažnyčios Tėvai ir katalikų mokytojai, remdamiesi Šventuoju Raštu ir Tradicija, mokė, kad egzistuoja **nustatytas išrinktųjų skaičius**, kurį Dievas savo amžinojoje išmintyje nustatė nuo amžinybės, kad užbaigtų Kristaus mistinį Kūną ir, pagal labai paplitusią ir pamaldžią teologinę nuomonę, pakeistų nukritusius angelus dangaus mieste.
Šventasis Tomas Akvinietis, sekdamas šventuoju Augustinu ir kitais Tėvais, aiškina, kad išrinktųjų skaičius yra tikras ir ribotas dieviškajame predestinacijos decree. Dievas predestino tikslų žmonių skaičių amžinajai šlovei, ne iš būtinybės, bet laisvu Savo gerumo pasirinkimu. Šis skaičius yra tarsi „uždaras“ (scholastinėje teologijoje kartais kalbama apie *numerus clausus* išrinktųjų), nes jis atitinka tobulą Dievo planą dangaus Jeruzalei.
Laikų pabaiga įvyks būtent tada, kai šis skaičius bus pasiektas: kai paskutinis iš predestinuotųjų gaus galutinės ištvermės malonę ir įžengs į šlovę, mirties metu būdamas malonės būsenoje. Taigi tai priklauso, providentiniame vykdymo tvarkoje, nuo sielų, kurios per visą istoriją laisvai atsiliepia į malonę ir miršta dieviškojoje draugystėje.
Ši doktrina nėra apibrėžta dogma, bet tvirta ir paplitusi teologinė nuomonė tarp Tėvų ir mokytojų (šventasis Augustinas *Dievo mieste*, šventasis Tomas *Teologijos sumoje*, Ia, q. 23). Ji mums primena, kad gailestingumo laikas tęsiasi tol, kol Dievas dar kviečia sielas užbaigti išrinktųjų skaičių.
Tai neturėtų mūsų nugąsdinti, bet atvirkščiai – skatinti budrumui: mes nežinome, ar priklausome šiam predestinuotajam skaičiui, bet žinome, kad Dievas kiekvienam duoda pakankamų malonių išsigelbėti, jei jis ištikimai į jas atsiliepia. Patikimas būdas – gyventi malonės būsenoje, dažnai priimti tradicinius sakramentus, kasdien melstis rožinį ir daryti atgailą.
Taigi, užuot spėlioję apie momentą, stenkimės kasdien būti verti, nes „kas ištvers iki galo, tas bus išgelbėtas“ (Mato 24, 13).
Tegul Viešpats suteikia jums galutinės ištvermės malonę, o Mergelė Marija, Gailestingumo Motina, išprašo jums šią nepaprastą malonę.
Šventų maldų vienybėje,
Jūsų tarnaitė Kristuje.
Kunigas Erikas Jagminas
Fr. Eric Jacqmin+